- švabėti
- švabė́ti, švãba, -ė́jo intr., tr. NdŽ, Ms, Slnt 1. DŽ tylomis, pusbalsiu kalbėti, šnibždėti, švabždėti: Senis švãba poterius prie pečiaus J. Švãba sau po nosia, nė girdėt negalì Jrb. Neduosiu namų griaut! – švabėjo senoji. – Peliksiuko mirštant taip prisakyta J.Balt. Apklaidinimas toks buvo baisus, kad švabėdamas ir bekalbėjo parejęs numie M.Unt. 2. tuščiai kalbėti, plepėti: Bobai tik švabėti… Žd. Juozas, nuejęs pri bobų, švãba ir švãba, švãba ir švãba Bt.
Dictionary of the Lithuanian Language.